Dar Antikos laikais tvirčiausią ir patikimiausią inkarą vadindavo šventu, nes jis buvo laivo bei įgulos viltis. Inkarai muziejuje kaupiami nuo 1971 metų. Tai – unikalūs technikos eksponatai ant Nerijos forto pylimo, buvusiose pabūklų aikštelėse. Šiuo metu galite pamatyti 45 inkarus.

Beveik visi eksponatai – „skenduoliai“, ištraukti iš Baltijos, Šiaurės jūrų, Atlanto vandenyno dugno. Seniausieji inkarai – XVII–XVIII a. burlaivių, kurių konstrukcija susideda iš dviejų ragų, dviejų noragų, koto su žiedu ir ąžuolinio štoko. Didžiausias – iš Egėjo jūros atgabentas 2192 kg inkaras, kuris buvo nukaltas Urale 1803 metais. Jį Jūrų muziejui atgabeno Lietuvos jūrų laivininkystės kapitonas Juozas Karvelis.

XVIII–XIX a. Klaipėdoje imta intensyviai prekiauti mediena. Kasmet uoste apsilankydavo keli šimtai burlaivių, atsidarė ir jūrinių burlaivių statykla. Mediniams laivams reikėjo daug metalo apkaustų, vinių, grandinių ir, žinoma, inkarų. Bene žymiausia mieste tuo metu buvo kalvių Engelių giminė. 1784 metais geriausiu inkarų kalviu laikytas Johannas Gottliebas Engelis. Jis kalė inkarus ne tik Klaipėdoje statomiems burlaiviams, jo užsakovais buvo ir į Klaipėdą atplaukiančių laivų kapitonai bei kaimyninių uostų pirkliai. Bėgant laikui keitėsi, tobulėjo ne tik laivai, bet ir jų inkarai. Muziejuje rasite įvairiausių tipų inkarų. Hidrotechnikos bei navigacijos įrenginiuose naudojami inkarai vadinami „mirtinais“. Jie fiksuoja vandens paviršiuje ilgam paliekamus plaukiojančius objektus. Vienaragiais inkarais tvirtinamos žemsemės, pontonai – visur kur vyrauja stiprios srovės. Plaukiojančius švyturius laiko masyvūs grybo formos inkarai, bojas ir plūdurus – sraigtiniai inkarai. Sekliose upėse ir ežeruose plaukiojančiose baržose populiarūs keturragiai inkaraiž „katės“.