Šaltinių rinkinyje skelbiamas Romano Vilčinsko-Vilko parengtas XX a. pirmosios pusės Nemuno laivų žinynas, susirašinėjimas su tarpukario upeiviais ir kiti amžininkų liudijimai. Jie padeda susidaryti bendrą šios upės bendrijos, laivybos ir kasdienybės vaizdą Lietuvoje 1918–1945 m. Gyvenimo upėje tėkmė nuraibuliavo gausybėje atspindžių: didžiųjų įvykių aido, upeivių mitybos ypatumų, garlaivių keleivių susižavėjimo ir nusivylimo, kriminalinių atsitikimų, taikos ramybės bei karo nerimo. Publikuojamas mašinraštis, laiškai, dalis fotografijų 1990–1999 m. sudaro vieną aplanką tarp virš 5 000 kitų Lietuvos jūreivystės archyvo jūrų kapitono Romano Vilčinsko-Vilko saugomų vienetų. Leidinys yra pirmoji vientisa vieno aplanko iš jūrų kapitono Romano Vilčinsko-Vilko sukaupto Lietuvos jūreivystės archyvo publikacija. Ją papildo amžininkų liudijimai bei kitų Lietuvos muziejų rinkinių vaizdo šaltiniai.
Sudarytojas: dr. Dainius Elertas
Kalbos redaktorė: Justina Karalevičiūtė
Dizainerė: Monika Milinė
Viršelis: kietas
Puslapių skaičius: 311
Kalba: lietuvių (santrauka anglų kalba)
Išleidimo metai: 2024
Išleido: Lietuvos jūrų muziejus
Spausdino: UAB „BALTO print“
ISBN 978-609-8295-11-5
Lietuva turi savo ypatingąsias vandens gyslas – buvusią upės žmonių priebėgą Nemuną ir Nerį su atsišakojusiu intakų upynu. Čia susipina tradiciniai įvardai Vilija / Wilia su Nerimi ir Nemunas / Niemen / Nieman su Memel. Nemunu bėgo valstybių sienos ir vidinių administracinių darinių ribos. Abi didžiosios upės neša tą patį vandenį, bet nubrėžtos valstybinės sienos ir ribos klostė – kitokias praeities ūkines, socialines, kultūrines sąlygas. Ir šiandien čia tebegirdime skirtingas šnektas ar susiduriame su skirtingu būdu. Laivininkų, sielininkų, žvejų, pirklių, valdininkų gyvenimas virė margu kalbiniu, konfesiniu, kultūriniu, socialiniu šiupiniu. Čia bendravo, bendradarbiavo, uždarbiavo, varžėsi, pykosi ir taikėsi lietuviai, vokiečiai, gudai – rusėnai, rusai, litvakai, lenkai. Kiekvienas laikėsi savo ir privalėjo pakęsti kaimynų papročius: Romos katalikai, unitai, evangelikai liuteronai, stačiatikiai, sentikiai, judėjai, agnostikai. XV–XIX a. Neryje ir Nemune upės bendriją išskyrė savitas, perduodamas iš kartos į kartą, darbo žargonas, terminija, etiketas, gestų kalba, papročiai, žinija. Tai ryškiu potėpiu papildydavo upės bendrijos narių tapatybę, jauseną, galvoseną. XIX–XX a. techninė pažanga, valstybių reikalavimai ir modernios tautinės savimonės skvarba paveikė šią bendrystę. Tarpukariu palaipsniui išstumta iki tol laivyboje vyravusi lenkų ir rusų kalba. Iki 1940 m. vystėsi, plėtėsi ir įsivyravo Neries ir Nemuno upių bendrijos lietuviškoji šaka. Didžioji krizė ištiko 1940–1945 m. 1940 m. okupacija ir sovietizacija smogė nusistovėjusiai socialinei sanklodai. Ji upės bendrijoje pasėjo tarpusavio nepasitikėjimą, o sovietų okupaciją pakeitus nacistinės Vokietijos valdžia, tai virto visišku svaraus žydų dėmens sunaikinimu. 1945–1949 m. atkurta ir galutinai sovietizuota vidaus vandenų laivyba tik iš dalies inertiškai naudojosi kai kuriomis senomis praktikomis: tarpusavio santykiai ir dvasia pasikeitė. Iki XX a. 7-ojo dešimtmečio senosios upės bendrijos palikimo atšvaitų dar buvo galima aptikti tarp senųjų upeivių ainių Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje ir nostalgiškuose pasakojimuose išeivijoje. Pakitusios socialinės, kultūrinės, ūkinės sąlygos upės bendrijos šimtmečių patyrimą ir žiniją pavertė nebereikalingu balastu. Neperduotas kultūros palikimas nugrimzdo užmarštin. Jį užklojo storas dabarties aktualijų apnašų klodas.
„Knygoje galima „užčiuopti“ ne tik profesinio amato, bet ir gyvensenos šalia upių tradicijas. Paupių gyventojai vertėsi prekyba, sielių plukdymu, tapdavo „matrosais“, vėliau jų žmonos ir vaikai, taip pat įsikurdavo laive. Dažnai kapitonų sūnūs sekdavo tėvų pėdomis – tapdavo Nemuno „jūreiviais“, dukros ištekėdavo už kitų įgulų sūnų. Taip susiklostė neįprasta tradicija, jog neretai upeiviai buvo tiesiogiai susiję giminystės ryšiais…“
Dr. Gediminas Kasparavičius
