Nuo seniausių laikų laiškai keliaudavo ne tik sausuma, bet ir vandeniu. Dėl geografinių priežasčių laivų paštas Lietuvoje nevaidino svarbaus vaidmens. Tačiau į Lietuvą keliaudavo iš jūrinių laivų siųstas paštas, o Kuršių mariomis plaukiodavo pašto garlaiviai. Lietuvos jūrų muziejuje yra nedidelė, bet įdomi pašto istorijos objektų kolekcija.
Lietuvos jūrų muziejaus istoriko Daumanto Kiulkio parengtas katalogas „Filatelija. Lietuvos jūrų muziejaus rinkiniai prabyla“ dalyvavo tarptautinėje filatelijos parodoje LITHPEX-2024. Leidinys filatelinės literatūros konkursinėje klasėje surinko 77 iš 100 taškų ir laimėjo Paauksuotą (Vermeil) medalį.
Gamta pasirūpina visais. Kiekvienas gyvas organizmas yra apdovanotas vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis, kuriomis apsigina nuo priešų. Viena iš tokių priemonių – šarvai. Kaip galėtume juos apibūdinti, iš ko ir kaip jie sudaryti?
Šarvas – kietas, biologinės kilmės darinys, visiškai ar dalinai dengiantis juos turinčių gyvūnų kūną. Bestuburių gyvūnų šarvas sudarytas iš chitino sluoksnio ar kalkinių plokštelių. Chitino šarvu dengiasi dalis vabzdžių, žemesnieji vėžiagyviai. Aukštesniųjų vėžiagyvių chitino sluoksnis yra prisipildęs kalkinių medžiagų, todėl labai kietas, kaip pavyzdžiui, krabo ar vėžio šarvas.
Baltijos jūra nuo seno yra tapusi vienu pagrindiniu laivų keliu. Stiprūs vėjai, bangos ir ledas laivams kelia pavojų, tad per šimtmečius tūkstančiai jų atsidūrė jūros dugne. Dabar šie objektai tapo traukos ir pažinimo objektais, kuriuos tiria archeologai ir narai.
Parodoje pristatomi prie Lietuvos krantų nuskendę laivai ir jų istorijos. Medinių burlaivių ar tokių laivų kaip „Warre of Hull“ ir „Edith Bosselman“ („Rita Maersk“) apybraižos leidžia pažinti laivybos istorijos epizodus mūsų krašte.
Povandeniniai vaizdai ne tik žavi, bet ir atskleidžia ekologines problemas, kurias siekia spręsti „Baltic Sea Hertitage Rescue group“ projektas. Narai iš įvairių šalių šalina nuo nuskendusių laivų žvejybinius tinklus, kuriuose nuolat žūva gyvūnai. Šalinimo metu surinkta informacija padeda jums pristatyti šalia Lietuvos Baltijos jūroje slypintį kultūros paveldą.
Parodą parengė Lietuvos jūrų muziejaus istorikai dr. Edvinas Ubis ir Daumantas Kiulkys.
Parodos partneriai – Baltic Sea Hertitage Rescue group narų komanda.
Nuo neatmenamų laikų jūra maitina žmogų. Kasmet suvalgoma apie 214 milijonų tonų žuvies ir kitų jūros produktų. Tačiau jūra ne tik maitina, ji – įkvepia žmogų kurti!
Gamta siūlo vis naujus atradimus, žmogui iškeldama sudėtingus klausimus, kuriuos reikia įminti. Neretai tie sprendimai yra paprasti ir gamtoje jau seniai išspręsti, žmogui belieka tik juos pritaikyti.
Pirmykštėms tautoms moliuskai buvo jūros dovana. Mūsų protėviai dar nebuvo pasigaminę paprasčiausių žvejybos ir medžioklės įrankių, o jau gerai žinojo moliukų skonį, vertino jų kriauklę. Milžiniški jūrų ir upių pakrantėse paliktų kriauklių kalnai liudija mūsų protėvius turėjus gerą apetitą. Jie greitai suprato, kad moliuskus rinkti verta ne tik maistui, – jų kriaukles galima naudoti ir apyvokos reikmėms. O vėliau išmoko ir pritaikyti tobulus jūros gyvūnų veikimo mechanizmus savo gyvenime!
Parodą parengė – Algirdas Stankevičius, Remigijus Dailidė
Juodažiotis grundalas – tai smulki, dugninė žuvų rūšis, kuri iš savo natūralaus arealo – Ponto – Kaspijos regiono (Juodoji, Kaspijos, Aralo, Azovo ir Marmuro jūros) sparčiai išplito Baltijos jūroje, Šiaurės Amerikos Didžiuosiuose ežeruose, jų intakuose bei daugelyje Eurazijos upių. Tai yra viena sėkmingiausių invazinių stuburinių gyvūnų rūšių, kurių spartų populiacijų didėjimą ir plitimą naujai kolonizuotose vietose lemia tai, kad jie minta įvairiu maistu, sugeba išgyventi kintančiomis ar net ekstremaliomis sąlygomis: prisitaiko prie nedidelio vandenyje ištirpusio deguonies kiekio, didelių temperatūros ir druskingumo pokyčių, pasižymi agresyvia elgsena prieš kitas panašią gyvenimo strategiją propaguojančias rūšis, anksti subręsta, neršia keletą kartų per metus, neršto metu patinai efektyviai saugo lizdus su ikrais, o iš lizdų pasklidę jaunikliai yra labai atsparūs aplinkos veiksniams.
Parodos autorius – dr. Artūras Skabeikis, Lietuvos jūrų muziejaus ichtiologas
Prisijungus Klaipėdos kraštą, atsivėrė galimybės kurti šalies prekybinį ir karinį laivyną. Jo kūrimui reikėjo ne tik laivų, bet ir jūrininkų. Lietuvoje tuo metu buvo vos keletas carinio laivyno kapitonų, todėl jauni ir ambicingi lietuviai buvo siunčiami studijuoti į užsienį.
Jūrų karininkas Povilas Labanauskas buvo vienas iš jų.
Parodą parengė Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Daumantas Kiulkys.
Kviečiame pažiūrėti naujausią virtualią parodą apie lietuvių masinę emigraciją 1868–1914 m. Joje sužinosite kaip lietuviai emigrantai laivais keliavo į Jungtines Amerikos Valstijas.
Kviečiame pažiūrėti virtualią parodą apie Lietuvos švyturius. Joje pasakojama kodėl Klaipėdos krašte atsirado švyturiai.
Kviečiame pažiūrėti parodą apie kapitoną Liudviką Sulpiną. Joje sužinosite kaip L. Stulpinas tapo kapitonu, keliavo į mokslinę ekspediciją Arktyje, vadovavo dideliems transatlantiniams laivams, dalyvavo Titaniko gelbėjime, stiprino ir kūrė jūrinę Lietuvą.
Kviečiame pažiūrėti naujausią virtualią parodą „Kodėl Lietuvos laivynas buvo toks mažas ?“
Joje sužinosite kaip kūrėsi Lietuvos jūrų laivynas, užgimė lietuviška jūreivystės tradicija bei rasite atsakymą, į parodos pavadinime iškelta klausimą.
Šimtmečius lietuviai buvo žemdirbiai. Arė žemę, sėjo rugius, augino gyvulius. Apie „jūres“ žinojo tik iš nuogirdų. Nedaugelis jas savo akimis buvo matę. Tais laikais Lietuva buvo toli nuo jūros... prie žagrės.
Viskas pasikeitė XIX a. antrojoje pusėje. Rusijos carų valdomoje Lietuvoje skurdas slėgė lietuvių pečius, o pasakojimai apie dolerį kitoje „jūrių“ pusėje viliojo norinčiuosius gyventi geriau. Palikę savo gimtąsias sodybas, tūkstančiai lietuvių išvyko į Ameriką. Kelionės metu jie pamatė didžiausius Europos uostus ir laivus. Plaukdami Amerikos link, išeiviai patyrė gyvenimą jūroje: sirgo jūros liga, su išgąsčiu laukė audros pabaigos, o kartais – pasitikdavo mirtį Atlanto vandenyse. Tai buvo pirmoji masinė lietuvių akistata su jūra.
Svarstant nepriklausomos Lietuvos idėją, būsimieji valstybės kūrėjai suvokė jūros svarbą. Dr. Jonas Šliūpas teigė, jog „Tauta be jūros neturi ateities“, o Antanas Smetona jūrą laikė vartais į Vakarų pasaulį. Visų žvilgsniai krypo į Klaipėdą kaip realiausią būsimosios Lietuvos uostamiestį.
Paskelbus nepriklausomybę, šaliai reikėjo tapti jūrine valstybe. Nors Lietuva dar neturėjo savo uosto, įžymūs visuomenės veikėjai pradėjo kurti laivyną. Privačia iniciatyva jie įsteigė Lietuvos garlaivių bendrovę. Netrukus į prancūzų valdomą Klaipėdą įplaukė pirmieji jūriniai laivai su Lietuvos trispalve. Jiems suteikti simboliniai vardai „Jūratė“ ir „Kastytis“.
Vėliau, nesant galimybių tinkamai rengti jūrininkų Lietuvoje, gavę valstybines stipendijas, studentai mokytis vykdavo į užsienį. Būsimieji jūrininkai studijavo Latvijos, Suomijos, Belgijos ir kitų šalių jūreivystės mokyklose. Praktiką atlikdavo įvairių šalių garlaiviuose ir burlaiviuose, kartais net apiplaukdavo pasaulį.
Prekybos laivyną sukūrė stambiosios valstybinės bendrovės „Maistas“, „Pienocentras“ ir „Lietūkis“. Jos įsigijo pirmuosius krovininius laivus, 1936-aisiais įkūrė „Lietuvos Baltijos Lloydą“ ir pradėjo eksportuoti lietuvišką kiaulieną, grūdus bei sviestą į Vakarų Europą. Per kelerius metus „Lloydo“ laivynas išaugo iki 8 laivų. Iki 1940-ųjų Lietuvos miestų vardais pavadinti laivai raižė Baltijos vandenis. Juose plevėsavo trispalvė, o už šturvalo stovėjo iš žemdirbių kilę lietuviai kapitonai.
Virtuali paroda Okeaniniai laineriai. Milžinai, sujungę žemynus.
Virtuali paroda supažindina su pirmuoju Lietuvos karo laivu „Prezidentas Smetona“.
Kas buvo VIKINGAI ? Kur JIE keliavo ? Kokie buvo JŲ laivai?
Atsakymai į šiuos klausimus – virtualioje parodoje „Vikingai – vandenų užkariautojai“. Paroda iliustruota Lietuvos jūrų muziejaus filatelijos rinkinio eksponatais.
Virtuali paroda „Filatelijos flotilė“ supažindina su įdomiausiais filateliniais eksponatais iš Lietuvos jūrų muziejaus fondų. Pašto ženklai ir vokai pasakoja apie Lietuvos ir pasaulio jūreivystės istoriją bei jūrų gamtą. Eksponatai į muziejų sugužėjo iš viso pasaulio, o seniausias pašto ženklas išleistas dar XIX amžiuje. Parodoje rodomi daiktai sudaro tik nedidelę beveik 9000 eksponatų turinčio filatelijos rinkinio dalį.
Lietuvos jūrų muziejaus filokartijos rinkinio pagrindą sudaro marinistiniai atvirukai. Juose – laivų, uostų, miestų, pajūrio, pamario vaizdai. Nemažai atvirukų su dailės kūriniais jūrine tematika. Tačiau filokartijos eksponatai vertingi ne tik vaizdais, užfiksuotais atvirukų aversuose. Daug informacijos galima rasti pašto antspauduose, laiškuose, datose, adresuose, užrašytuose reverse. Atsiradę XIX a. 7 dešimtmečio pabaigoje, atvirukai padėjo palaikyti ryšį tarp artimųjų ir draugų, išvykusių į tolimus kraštus, tarnaujančių kariuomenėje, poilsiaujančių prie jūros...
Kiekvienas toks atvirukas pilnas minčių, jausmų, įspūdžių, siunčiamų artimam žmogui. Atvirukas buvo tikras atradimas visiems, norintiems išsiųsti trumpą žinutę.
Parodoje – dvidešimt atvirukų, kurių reversai turėtų sulaukti ypatingo dėmesio. Aversuose atvirukams įprasti vaizdai: laivai, kurortinės vietos, istoriniai objektai. Tačiau svarbiausia informacija – kitoje atviruko pusėje. Tai trumpi ir jautrūs laiškai: emigrantų sveikinimai šeimų nariams įvairiomis progomis, kareivio Ernsto – savo merginai Eli, žinutės, rašytos poilsiaujant prie jūros... Seniausias atvirukas išsiųstas XX amžiaus I-ame dešimtmetyje, vėlesni – 1911 m., 1913 m., 1919 m., 1921 m., 1925 m., 1928 m., 1937 m., 1949 m., 1957 m. – 1959 m., 1970 m., 1981 m., 1982 m.
Lietuvos jūrų muziejuje saugomas inžinieriaus Romualdo Dačinsko (1914–2010 m.) archyvas. Jį sudaro medžiaga, susijusi su Klaipėdos ir Šventosios uostų istorija. Įdomi Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse parengta Klaipėdos uosto išplėtimo projekto dokumentacija: pasiūlymų aprašymai, planai, schemos, brėžiniai, nuotraukos. Dėmesį atkreipia XX a. pradžios Klaipėdos uosto projektai, įvairių uosto statinių bei įrengimų brėžiniai ir jų kopijos. Tarp jų yra pavienių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios dokumentų. Parodai atrinkti planai, brėžiniai, fotografijos ir dokumentai vienaip ar kitaip susiję su Žiemos uostu Klaipėdoje.
Eksponuojamas unikalus 26 Klaipėdos uosto nuotraukų rinkinys. Jį sudaro du „Karaliaučiaus apygardos Uosto statybos valdybos Klaipėdoje“ (Regeierungsbezirk Königsberg Hafenbauamt Memel) aplankai, pažymėti ta pačia data „Publikuota 1914 m. kovo 29 d.“ (Gehört zum Erläuterungsbericht vom 29 – ten März 1914). Pirmasis aplankas pavadintas „16 fotografijų apie vietos trūkumą Žiemos uoste“, antrasis – „10 fotografijų apie medienos sandėliavimą ir krovą“. Juos sudaro nuotraukos, užklijuotos ant kartono. Apatiniame kairiajame kampe pažymėta fotografavimo data, o virš nuotraukos pateikiamas vaizdo apibūdinimas. Fotografavimo datos: 1910 m. gruodžio 17 d., 1911 m. balandžio 19 d., 1913 m. spalio 28 – lapkričio 5 diena. Rinkinį papildo 1908–1914 m. Klaipėdos uoste vykusių projektavimo darbų žurnalas bei brėžiniai.
Pateikiami 1929–1930 m. šaltiniai atskleidžia Lietuvos Respublikos investicijas sprendžiant baseino gilinimo, jo talpos didinimo, infrastruktūros klausimus Žiemos uoste. Eksponatai suteikia galimybę ne tik susipažinti su inžinerine mintimi bei Klaipėdos uosto istorija, bet ir žvilgtelėti į nugrimzdusią miesto kasdienybę.
Žiemos uosto ištakos siekia XVI–XIX a. Į Klaipėdą atplaukę ir čia likę žiemoti burlaiviai ilgai glaudėsi natūraliose užuolankose, už ragų Dangės upėje. Tačiau kartais tokia priebėga virsdavo spąstais. Pasikeitusi srovė, audringas vėjas ar pajudėjęs ledas grasydavo burlaiviams žūtimi.
XVIII a. Klaipėda tapo vienu pagrindiniu medienos eksporto Baltijos uostu, todėl poreikis saugiai priimti žiemos užkluptus laivus tik didėjo. Padėtį pakeitė valstybės investicijos suteiktos Prūsijos karalystės tapsmo Vokietijos imperija metu. 1855 m. rugpjūčio 25 d. pradėtas įrenginėti Žiemos uostas Kuršių marių pakrantėje. Dėl „trūkinėjančio“ finansavimo bei sudėtingos politinės padėties darbai užtruko ir buvo baigti tik 1872 metais, Prancūzijai sumokėjus kontribuciją. Į Klaipėdos uosto vandens infrastruktūrą įjungus Žiemos uostą, 1873 m. atidarytą Karaliaus Vilhelmo kanalą, nutiestas geležinkelio atšakas Žiemos uostas – Klaipėdos stotis (1876 m.) ir Žiemos uostas – Šiaurinė balasto krantinė (1878 m.), tikėtasi greito suklestėjimo. 1875–1881 m. medienos prekybos krizė sumenkino viltį nesunkiai gauti didelį pelną. Po krizės medienos eksportas augo lėtai. Kai burlaivius pakeitė garlaiviai, tapo aišku, kad mažas ir negilus Žiemos uostas nebegali sutalpinti visų laivų. Menkas gylis, medienos krovos darbai, lėtai vystoma infrastruktūra neleido uosto naudoti visu pajėgumu. 1879–1914 m. buvo svarstomos įvairios galimybės pagerinti padėtį Žiemos uoste. Priimtų sprendimų įgyvendinimą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. 1925–1932 m. didelių Lietuvos Respublikos investicijų dėka Žiemos uostas buvo modernizuotas.
Romualdas Dačinskas (1914–2010 m.)
Romualdo Dačinsko domėjimasis vandens stichija atsiskleidė dar jaunystėje. Jaunuolis ieškojo ir surado bendraminčių. Kartu su P. Labanausku, A. Michelevičiumi, V. Šarūnu, V. Petukausku, B. Stundžia, V. Švedu, A. ir K. Aglinskais jis tapo vienu iš 1922 m. Kaune įsteigtos Jūrų skautų organizacijos puoselėtojų. Kaip specialistą jį subrandino tarpukario Kauno akademinė aplinka. Sugebėjimai ir likimas lėmė sunkiais 1944–1947 m. dirbti Kauno politechnikos instituto Hidrotechnikos fakulteto Hidrotechnikos, hidrologijos ir hidraulikos katedros vedėju. 1946 m. jis dalyvavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto paieškos grupės komandiruotėje Rytprūsiuose. Šios ir kitų iniciatyvų dėka buvo išgelbėta daug vertingų Mažosios Lietuvos istorijos liudijimų. 1947–1974 m. R. Dačinskas dirbo Kauno politechnikos institute vyresniuoju dėstytoju. Jo kartu su kolegomis spaudai parengtas vadovėlis „Hidraulika“ pripažintas vienu geriausių šios srities leidinių lietuvių kalba. R. Dačinskas ne kartą įrodė gebėjimą derinti gilų teorijos pažinimą ir praktiką. Jo dėka 1951 m. birželio 2 – spalio 15 d. buvo suprojektuota ir pastatyta hidroelektrinė ant Dovinės upės. Čia, vadovaujant R. Dačinskui, pamainomis po 3 savaites dirbo 818 studentų ir 19 instituto darbuotojų. Iki šiol stebina atliktų darbų kokybė ir patvarumas. Novatoriškų inžinerinių sprendimų ieškojimų R. Dačinskas nenutraukė ir išėjęs į užtarnautą poilsį – jis aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime.
Parodoje pristatoma nedidelė dalis archyvo, kurį muziejui perdavė tarpukario Lietuvos laivyno šturmanas ir kapitonas Romanas Vilčinskas-Vilkas. Paradoksalu tai, kad turtingą medžiagą Lietuvos laivyno istorijai pažinti jis sukaupė gyvendamas toli nuo Lietuvos, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jo ilgametė veikla patvirtina tiesą, kad didelius darbus gali nuveikti ir vienas žmogus.
Šiuo metu muziejuje saugoma beveik 5 000 objektų iš R. Vilko jūrininkystės archyvo, kuris iki šiol yra vienas pagrindinių šaltinių Lietuvos laivybos istorijai tirti.
